Apie vietovardžius


2019-ieji – Vietovardžių metai

„Žemė prašo nepamiršti vardų: mūsų mirusių kaimų knyga“

Kultūros ministerijoje vykusiame  Vietovardžių metams skirtame renginyje daug emocijų sukėlė Vilniaus universiteto dr. doc. Filomenos Kavoliutės pranešimas. Ji pristatė savo knygą „Žemė prašo nepamiršti vardų: mūsų mirusių kaimų knyga“. Tai sovietmečiu, o ir po jo iš valstybinių apskaitinių duomenų išbrauktų gyvenamųjų vietovių sąvadas – sunaikintų, sunykusių Lietuvos kaimų sąrašas. Pirmasis masinis išbraukimas įvykdytas 1968 m. spalio 23 d. Per du melioracijos dešimtmečius iš valstybinių duomenų buvo išbraukta daugiau kaip 4 tūkst. kaimų ir viensėdžių bendruomenių vardų; dar 2 tūkst. be gyventojų likusių vietovių vardų išbraukti nespėta. Nepriklausomybės metais, per 2011–2018 metus šalies vietovių vardų taip pat panaikinta daugiau negu atstatyta, santykiu 3:1. Ukmergės rajone per kelis dešimtmečius netekome keturių dešimčių vietovardžių.

„Kodėl mums taip svarbu išsaugoti ir atgaivinti savo krašto vietovardžius? Nes jie yra mūsų nematerialusis tautos kultūros paveldas. Vietovardžiai, arba toponimai, liudija mūsų istorinę praeitį, tapatybę, savastį, tarmę, juose slypi kalbos dėsniai. Vietovardžiai kalba apie krašto gyvenseną, papročius, geografines ypatybes. Mūsų vietovardžiai daug pasako apie vietovę, turi gilias istorines šaknis, jie rodo mūsų tautos kūrybingumą. Dauguma jų kildinami iš gamtos, iš gyvenusių žmonių vardų ar pavardžių, jų amato, būdo savybių“, – sako Filomena Kavoliutė.

 

Vietovardžiai – tautos ir valstybės būties ženklai

Savivaldybę pasiekė Žemaitijos regioninės etninės globos tarybos praktinės konferencijos „Vietovardžiai – tautos ir valstybės būties ženklai“, skirtos Vietovardžių ir Žemaitijos atmintiniems metams, rezoliucija, kurios „dalyvių nuomone, atliepiant visuomenės ir mokslininkų lūkesčius išsaugoti, atkurti ir įpaminklinti vietovardžius, nuo 2014 m. vykstanti diskusija ir svarstymai pagrindinio tikslo nepasiekė, tačiau padedant bendruomenėms, seniūnijoms, rajonų savivaldybėms, mokslo tyrimo ir kitoms valstybinėms institucijoms matosi teigiamų ženklų. Pirma, dauguma pradeda geriau suvokti vietovardžių istorinę, kalbinę, etnokultūrinę, visuminę vertę. Antra, aktyviausi vietovardžių įpaminklinimo organizatoriai ir vykdytojai yra pavieniai asmenys, bendruomenės, atskiros seniūnijos, savivaldybės bei kitos institucijos. Konferencijos metu vyko signataro, geografo prof. Č. Kudabos didelio vietovardžių vertės suvokėjo atminimo pagerbimas bei F. Kavoliutės leidinio ,,Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“ sutiktuvės.

Konferencijos dalyviai, įvertindami jau anksčiau įvykusių 2014, 2016, 2017 metų konferencijų rezoliucijas LR Seimui, atsakingoms ministerijoms ir žinyboms, glaustai primena kai kuriuos nerealizuotus svarbius siūlymus bei teikia naujus:

1. Konferencijos dalyviai teigia, kad viena iš svarbiausių prielaidų sustabdyti kaimų ir viensėdžių vardų braukimą iš juridinių dokumentų ir atkūrimą senų yra valstybės vardu pripažinti vietovardžius Lietuvos nematerialiąja kultūros paveldo vertybe.

2. Pripažįstant, kad vietovardžiai yra sudėtinė valstybinės lietuvių kalbos dalis, skirti didesnius mokslininkų pajėgumus toliau tirti ir leisti vietovardžių žodyną (išleisti tik trys tomai). Vietovardžių žodyno rengimą, atsižvelgiant į atliktų darbų vertę, prilyginti mokslo darbams.

3. Įvertinus Pasvalio ir kitų savivaldybių patirtį, parengti išnykusių vietų vardų žemėlapius visose seniūnijose, konsultuojantis su Valstybine lietuvių kalbos komisija juos aprobuotus teikti įtraukimui į registrus (pvz.: „REGIA“ platforma ar kt.), siūlyti vartotojams.

4. Skatinti vietos vardų vartojimą ir menišką rašymą vietine tarmine kalba įvairiuose stenduose, rodyklėse ( ant medžio, akmens, metalo) savivaldybėse, seniūnijose.

5. Atkurti ir registruose pažymėti numelioruotų mažųjų upelių pavadinimus, bei juos nurodyti vietovėje, kaip ir didžiųjų upių, kelių ženklais.

6. Matant didelį visuomenės susidomėjimą vietos vardų etimologija, istorija, jų lokalizacijos galimybėmis, plačiau supažindinti su įvairių valstybinių institucijų ir žinybų: Nacionalinė žemės tarnyba, VĮ „Registrų centro“ informacinė platforma „REGIA“, VĮ „GIS centro“ ir kt., teikiama informacija ir paslaugų įvairove.“

 

Suteikiami išnykusių vietovių pavadinimai

Minėdami Vietovardžių metus, ukmergiškiai turi kuo pasidžiaugti. Prieš keletą metų pavyko atkurti sovietiniais laikais iš Administracinių teritorinių vienetų sąrašo išbrauktą Deltuvos seniūnijoje esantį Algirdų kaimą. Šio kaimo teritorijoje praėjusio šimtmečio septintame dešimtmetyje pradėta statyti tuometinio Leonpolio paukštininkystės ūkio centrinė gyvenvietė. Dainavos vardu pavadinta eksperimentinė gyvenvietė pripažinta pavyzdine, o ją projektavę architektai pelnė TSRS valstybinę premiją. 1979 metais prie Dainavos prijungti du kaimai – Algirdų, kuriame buvo per 600 gyventojų, ir dvi dešimtis gyventojų turintis Dimšiškių. Praėjus daugiau nei trims dešimtims metų, Algirdų kaimas sugrąžintas į žemėlapį.

Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Architektūros ir statybos skyriui ir seniūnijoms pavesta suteikiant pavadinimus naujai formuojamoms gatvėms, aikštėms, skverams, parkams ir kitiems objektams pirmenybę teikti išnykusių kaimų, hidronimų, miškų ir kitų gamtinių objektų pavadinimams.

Atsižvelgiant į šią nuostatą, naujai gatvei Ukmergės mieste suteiktas Boruvkos pavadinimas. Boruvka – buvęs senas kaimas, kurio teritorijoje dabar pastatyta „Šilo“ mokykla, pasodintas miškas. Kada kaimas įkurtas, duomenų nėra, tačiau yra išlikę dokumentų, kad „Antano Smetonos laikais“ šalia Ukmergės buvusi vietovė vadinta šiuo vardu.

Siesikų seniūnijoje, Toliūnų kaime, esančiai gatvei  suteiktas Tyrų gatvės pavadinimas, siekiant įprasminti toje vietovėje išnykusio Tyrų viensėdžio pavadinimą.

Rajono savivaldybės tarybai yra pateiktas sprendimo projektas, kuriame siūloma suteikti gatvei, esančiai Deltuvos seniūnijoje, Deltuvos miestelyje, Dirvonų gatvės pavadinimą, kuris siejamas su šalia Deltuvos esančiais ir į saugomas teritorijas patenkančiais Dirvonų ežerėliais.

„Manau, kad suteikti vietovėms senųjų vietovardžių pavadinimus yra prasminga, taip daug sužinome apie krašto istoriją ir praturtiname mūsų dabartį“,  – sako savivaldybės mero pavaduotoja, Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo komisijos pirmininkė Agnė Balčiūnienė.

Parengė Dalia Ivaškevičienė, Personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė



Minėjome Vietovardžių metus

Spalio 11 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje vyko ministerijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos Vietovardžių metams skirtas renginys, kuriame dalyvavo savivaldybių kalbos tvarkytojai.

Renginys pradėtas Lietuvos kalbininko, vieno iš žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų profesoriaus Kazimiero Būgos žodžiais:

„Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų vardai. Vietoms vardus pramena žmonės. Vietos tautos praminti žemės vietoms vardai gali patapti ir kitos tautos žemėvardžiais. Tai atsitinka, kai svetima tauta įsibrauja ne į savo žemę. Įsibrovėliai naujokai daliai vietų palieka tuos pačius vardus, kokius rado vadinant senuosius to krašto gyventojus, daliai duoda naujus, iš kurių dažnas esti atsineštinis iš senosios tėviškės.“

„Vietovardžių reikšmės ir skambesys yra labai svarbus instrumentas kurti mūsų tapatybei, mūsų santykiui su gyvenamąja vieta, taip pajaučiant savo šaknis ir kartu išgirstant vietovardžių kalbą dabarčiai, – sveikindamas reginio dalyvius, sakė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.– Minėdami vietovardžių metus mes siekiame išsaugoti senųjų vietovardžių atminimą. Lietuvos vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu ir mūsų protėvių kūrybingumo išraiška“. M. Kvietkausko teigimu, vietovardžiai yra labai svarbinematerialiojo mūsų šalies kultūros paveldo dalis, kurią būtina saugoti ir puoselėti.

Vietovardžių metams skirto renginio tikslas – pažvelgti į vietovardžius kaip į vertybę įvairių institucijų požiūriu.

Išklausėme lektorių dr. Laimučio Bilkio (Lietuvių kabos institutas), doc. dr. Filomenos Kavoliūtės (Vilniaus universitetas), Donato Gudelio („GIS-Centras“), Ritos Urniežiūtės („Gimtoji kalba“), Ramunės Kanišauskaitės (Valstybinė kalbos inspekcija) pranešimus. Lektoriai kalbėjo apie vietovardžių išsaugojimo svarbą, jų varduose įprasmintą nematerialųjį šalies kultūros paveldą, pateikė vietovardžių vartojimo, sklaidos ir tyrimų aktualijas, kilmės, semantikos ir darybos akcentus, pristatė oficialų Lietuvos vietovardžių erdvinių duomenų rinkinį. Nuveiktus darbus, skirtus Vietovardžių metams, apžvelgė Šiaulių miesto, Kėdainių ir Kelmės rajonų savivaldybių kalbos tvarkytojos Aušrinė Rinkevičienė, Rūta Švedienė, Ona Laima Gudzinevičiūtė, vienas iš Vietovardžių metų minėjimo iniciatorių Virginijus Jocys paragino visus viešai skelbti informaciją apie Lietuvoje vykusius renginius, buvo rodomi Šiaulių televizijos sukurto filmo apie išnykusius kaimus fragmentai.

Valstybinės kabos inspekcijos vyriausioji inspektorė Ramunė Kanišauskaitė, kalbėdama apie savivaldybėse vykusią veiklą, skirtą Vietovardžių metams, pažymėjo Vlado Šlaito viešosios bibliotekos puslapyje pateiktą informaciją „Dainavos krašto vietovardžiai: buvę, išlikę, nykstantys...“

Ukmergės rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, šiais metais vyksta renginiai, skirti Vietovardžių metams, pabrėžiant senųjų vietovardžių svarbą ir gyvenamųjų vietų vardų reikšmę mūsų kultūrai ir kalbai.

2019-ieji Vietovardžių metais yra paskelbti Seimo nutarimu.

Parengė Dalia Ivaškevičienė, Personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė