Iniciatyvos „Draugystė veža“ turo „Stiprybė tavyje“ lektoriai dalinsis patirtimi susitikime Ukmergėje
2020-09-21

Socialinio projekto „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomo turo per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ trečiasis patirtinis susitikimas vyks rugsėjo 24 d. 18 val. Ukmergės tolerancijos centre, Vasario 16-osios g. 11! Visi norintys dalyvauti kviečiami iš anksto užsiregistruoti čia: shorturl.at/opX01.

Tikime, kad iš šio motyvuojančio ir įkvepiančio susitikimo su labai įdomiais, pribloškiamos patirties,  optimistiškai į gyvenimą žvelgiančiais žmonėmis su fizine negalia, tačiau  milžiniška vidine galia, paliks ryškų įspaudą jūsų širdyse ir pakeis jūsų mąstymą. Pažadame, kad tai nebus nuobodi konferencija, nykūs teoriniai patarimai ar atbaidantys pamokslavimai. Dovanosime galimybę iš tikrųjų patirti, pažinti, pajausti, paliesti, pabūti kito žmogaus „kailyje“ – jūs turėsite unikalią galimybę sudalyvauti patirtiniuose mokymuose. Taip pat sužinosite,  kas yra socialinės dirbtuvės, apsaugotas būstas, kuo ypatinga būtis grupinio gyvenimo namuose, kokios aktualiausios regiono bendruomenės socialinės problemos. Kadangi susitikimo centrinė ašis, be abejo, bus  nuoširdžiai asmenine patirtimi besidalijantys lektoriai, skubame supažindinti su keletu jų.

Roberta Orlauskaitė – jauna, graži, laiminga ir plačiai besišypsanti moteris – iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo bendraamžių. O juk jai prieš keletą metų buvo atlikta kojos amputacija. Mergina sako, kad šis įvykis visiškai pakeitė jos gyvenimą, tačiau tikrai ne į blogą pusę – ji išmoko džiaugtis gyvenimu ir šia diena. Gal ir sunku patikėti, bet dėl šios nelaimės Roberta tapo tvirtesnė ir atvertė naują lapą savo gyvenime – dabar ji yra renginių dekoratorė bei vaikų kambario interjero detalių kūrėja, užsiima profesionaliu žirgų sportu, vairuoja mašiną, augina dukrelę Elzę. Bet apie viską nuo pradžių. 

Prieš du metus Roberta su drauge dirbo Rodo saloje. Vieną vakarą nutarė papramogauti netolimame mieste. Ten priėmė iš matymo  pažįstamų vaikinų pasiūlymą parvežti atgal į viešbutį su motoroleriais. Robertą vežęs vairuotojas lenkė automobilį, neįvertino artėjančio posūkio ir rėžėsi į priešpriešiais atvažiuojantį automobilį. Pasekmės buvo tokios: vairuotojas tik nusibrozdino, o mergina neteko kairės kojos žemiau kelio. Tuo momentu Roberta neįsivaizdavo, kaip reikės gyventi toliau... Gąsdino ta mintis, kad jos atvejis Lietuvoj bus vienetinis ir kad nebus su kuo pasikalbėti ar pasitarti įvairiais klausimais. Bet jau ligoninėje Lietuvoje Robertą aplankė protezus gaminančios įmonės atstovas ir papasakojo, kad Lietuvoje tikrai yra daug jaunų žmonių, netekusių galūnių dėl traumų, o protezams taikoma kompensacija. Be to, jis pasiūlė merginai darbą, nes įmonė ieškojo  pozityvaus žmogaus, kuris norėtų dirbti su tokio pat likimo žmonėmis. Šis pasiūlymas merginą įkvėpė ir greitai „pastatė ant kojų“.

Šiandien jauna moteris labai džiaugiasi, kad pasiryžo motinystei. Kadangi protezas yra pritaikytas tam tikram svoriui, buvo šiek tiek neramu, kaip pavyks išnešioti vaikelį. Tačiau nėštumas praėjo sklandžiai. Roberta džiaugiasi savo nuostabia dukrele. Vienintelis nepatogumas, kad su protezu yra sudėtinga žmogui bėgti, tiksliau, neįmanoma bėgti. Todėl kieme mama dažnai nespėja paskui dukrelę. Tenka mokytis gražiai tartis su dukra, kad ji nuo mamos nebėgtų.

Merginai teko sulaukti įvairiausių reakcijų dėl negalios. Ir pirmosios reakcijos buvo skaudžiausios. Žmonės, ypač vyresni, dažnai replikuodavo: „Tai kaip – tokia jauna ir neturi kojos? Tai dabar tu nei darbo susirasi... Ir vyro turbūt neturėsi.“ Tačiau vėliau ji užsigrūdino. „Dabar, kai vaikštau su protezu, tai einu iškėlusi galvą, nes galiu parodyti žmonėms, kad įmanoma puikiai gyventi ir po traumos, viskas priklauso tik nuo pastangų, nusiteikimo. Galimybė judėti – štai kas yra svarbiausia!“ – sako Roberta.

Mergina pastebi, kad su galūnės amputacija sunkiausiai „susigyvena“ jauni žmonės. „Jiems ne tik papasakoju apie protezų ypatumus, bet ir stengiuosi įkvėpti savo pavyzdžiu.  Reikia valios, užsispyrimo ir laiko. Leisti kūnui pamažu priprasti prie naujo įtaiso. Su savimi dirbti po traumos reikia visą laiką. Aš buvau labai motyvuota, norėjau kuo greičiau pradėti vairuoti, dirbti. Ką permąsčiau traumai nutikus? Kad iki to lemtingo įvykio aš visą laiką atidėdavau savo planus, norus, svajones. Viena iš svajonių buvo jojimas. Kai įvyko avarija, pagalvojau, kad svajones reikia pildyti čia ir dabar, nes rytojaus gali nebebūti... “, – mintimis dalijasi Roberta.

Dabar visą laisvą savo laiką mergina praleidžia sesers įkurtame žirgyne „Raudoni vakarai“. Ketverius metus šiuo sportu aktyviai užsiimanti Roberta sieks klasifikacijos neįgaliųjų varžybose, o po to – teisės atstovauti mūsų šaliai 2024 m. Paryžiaus vasaros parolimpinėse žaidynėse. Tai Robertai būtų didelė garbė. Jodinėjimas merginai – sveikata kūnui, atgaiva sielai. Ji treniruojasi kartu su sveikaisiais – iš 22 komandos narių yra vienintelė su negalia. Ir nors jodinėjimas su kojos protezu yra tikras iššūkis, ambicinga jauna moteris yra pasiryžusi jį įveikti ir pasiekti puikių rezultatų.

Už savo stiprybę Roberta labai dėkinga mamai: „Aš sugebėjau susitaikyti su savo nelaime ir trauma dėl to, kad mane mama teisingai  auklėjo. Gyvenimas toks yra – nukritai, atsistojai ir judi toliau, kad ir kas benutiktų. Mama, kai nutiko nelaimė, mano palatoje niekada neverkė, visą laiką motyvavo ir kūrė planus į priekį, į ateitį. Juk mamos tokios yra – savo vaikus guodžia ir mato tik gražiausius dalykus.“ Roberta sako, kad patirta trauma pakeitė jos požiūrį ne tik į gyvenimą, bet ir žmones su negalia. Anksčiau mergina jų net nepastebėdavo. O dabar turi tikslą  – padėti panašaus likimo žmonėms, savo pavyzdžiu motyvuoti ir sveikuosius.

Sandra Ragaišytė – linksma, optimizmu trykštanti, gyvenimu patenkinta moteris. Tačiau taip buvo ne visada. Sandra turi galūnių vystymosi sutrikimą – achondroplaziją. Nelabai mandagūs žmonės šia genetine liga sergančius vadina liliputais. Iš tiesų šie žemaūgiai yra visiškai tiek protiškai, tiek fiziškai sveiki, tik trumpesnėmis galūnėmis, nes  jos vystosi lėčiau nei visas kūnas. Dėl negalios, o gal daugiau žmonių neišprusimo Sandrai ne kartą teko patirti patyčias. Ypatingai sunku jai buvo mokykloje – matydama, kad yra kitokia nei jos draugės, labai skaudžiai dėl to pergyvendavo. Niekaip negalėjo su savimi tokia susitaikyti, susitarti, nors turėjo didžiulį artimiausių žmonių palaikymą. Pykčio, nusivylimo, nuoskaudų buvo labai daug.

Vis dėlto Sandra baigė ne tik mokyklą, bet ir socialinio darbo studijas. Tačiau jos laukė dar vienas išbandymas – mergina niekaip negalėjo įsidarbinti ne tik pagal specialybę, nerado jokio darbo. Galutinai praradusi viltį, Sandra išvyko į Švediją, kurioje negalią turintys žmonės nėra atstumtieji. Ten ji dirbo vaikų aukle, namų tvarkytoja, prekiavo uogomis. Tačiau gimtųjų namų šauksmas parviliojo atgal į Uteną. Grįžus darbo paieškos buvo sėkmingesnės – Utenos kolegijoje penkerius metus dirbo valytoja ir budėtoja. Moteris mano, kad tai buvo normali ir reikalinga patirtis. Juk nėra gėdingų profesijų. Ne darbas, o žmogus jį puošia.


Dabar Sandros gyvenimas atrodo kitaip – jau penkerius metus ji yra Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė, Utenos neįgaliųjų reikalų komisijos pirmininkė prie Utenos tarybos, aktyviai dalyvauja socialinėje veikloje. Nors kartais jai skauda sąnarius, ji puikiai savarankiškai tvarkosi buityje, o kai kažko negali padaryti pati, visada sulaukia pagalbos. Dabar Sandra gina ir rūpinasi savo likimo draugais – pati turėdama negalią juos labai gerai supranta. „Nelengva kiekvieną dieną matyti panašius į save, tačiau, kai matai iš džiaugsmo švytintį veidą, dėl to, kad tu jam padėjai, praeities baubai ir patirti skauduliai traukiasi praeitin“, – sako Sandra.  Kraštiečiai ją myli, o už tai, kad pradėjo su savimi susikalbėti, pradėjo pasitikėti žmonėmis – labiausiai dėkinga vietos dvasininkams.

„Elgtis su kitais reikia taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Žmonės be negalios  dažnai nesupranta ar nepriima neįgaliųjų, nes jų nepažįsta. O juk jie dažniausiai savo gyvenimo džiaugsmu, tvirtumu, stiprybe gerokai pralenkia negalios neturinčius.  Tie, kurie tyčiojasi iš neįgaliųjų  serga daug labiau – jie yra paprasčiausi dvasios skurdžiai“, – atvirauja Sandra.

Vienas svarbiausių Sandros pomėgių – kelionės. Užsienio šalyse žmonės neskirstomi į sveikuosius ir neįgaliuosius. Turintiems negalią ten skiriamas ypatingas dėmesys. Moteris svajoja, kad kažkada taip bus ir Lietuvoje: „Nors situacija gerėja, problemų yra labai daug. Daugelis universitetų jau pritaikyti neįgaliesiems, bet taip tikrai nėra nei bendrojo lavinimo mokyklose, nei kolegijose. Visur trūksta neįgaliuosius keliančių liftų, daugelis savivaldybių nėra pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia, o ir miestai ne visi gerai atrodo. Tačiau gerų pokyčių jau yra ir reikia tikėti, kad padėtis tik gerės.“

Laisvalaikiu Sandra mėgsta kapstytis darže, pjauti žolę. Ji mano, kad visada, kiekviename neigiamame dalyke galima atrasti kažką gero. Reikia ne piktintis, niurzgėti, o gerai paieškoti. „Kai šypsaisi – niūriausią dieną išsisklaido debesys. Reikia džiaugtis tuo, ką turi. Semti jį pilnomis rieškučiomis. Nes jis duotas tik vieną kartą.“ – nusišypso Sandra.

Jeigu norite „gyvai“ išgirsti ne tik šių  merginų stulbinamas patirtis,  bet susipažinti su įtraukiančia ir dinamiška „Spanguolės dirbtuvėlių“ komanda (trapia kūnu, bet itin stipri siela, empatiškąja Rūta Kupčinskaite, jos vyru ir dirbtuvėlių „galva“ Tadu Bartaševičiumi, Rūtos ir Tado mintis realizuojančia, kūrybiškąja Dovilė Kriukelyte), gyvenimo namų (apsaugoto būsto) „Būkime drauge“(VšĮ „Tapk laisvas“) įkūrėja, rūpestingąja Snieguole Butrimavičiene ir jos globotinėmis Jolanta Raulinaityte bei Reda Tiškute, būtinai ateikite!

Be to, jūsų laukia ir labai linksmas įvykis – galėsite padėti išrinkti vardą kartu su „Draugystės veža“ dalyviais keliaujančiu, mašinose ant saugos diržų patogiai įsitaisiusiu ir projekto simboliu tapusiu katinėliu, kurį sukūrė ir pasiuvo išradingoji Rūtelė iš „Spanguolės dirbtuvėlių“!

Aut. Indrė Radžiukynienė

 

Drąsiai priimk kitą – tai galimybė susitikti su savimi!

Visus straipsnius apie „Draugystė veža“ turo „Stiprybė tavyje“ susitikimus skaitykite  portale www.lrt.lt.

Renginio organizatoriai įsipareigoja laikytis visų saugumo rekomendacijų bei reikalavimų (dėl COVID-19).  

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/draugysteveza/

Turo „Stiprybė tavyje“ organizatoriai: Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Turo rėmėjas: „Žalia giria“.
Informacinis partneris: LRT.
Partneriai: superkeliones.lt, BSS grupė, starproject.lt, Ukmergės rajono savivaldybė,  Ukmergės tolerancijos centras.

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
Įveskite patvirtinimo kodą, kurį matote paveikslėlyje  
AntiSpam
komentarų nėra