Naujiena

100 metų sulaukusi Veronika Račelienė negali tuo patikėti

„Laikas dabar taip greitai bėga... Negaliu patikėti, kad man jau 100 metų. Dar tiek pat sulaukti, vargu ar pavyks - Dievulis mane iš čia greičiau paims“, - kovo 10-osios rytą pasakė 100-ojo gimtadienio sulaukusi Ukmergės rajono Šešuolių seniūnijos gyventoja Veronika Račelienė.

Per žiemą pas dukrą Kaune gyvenanti jubiliatė savo ypatingo gimtadienio dieną praleido atsiliepdama į telefono skambučius ir priiminėdama sveikinimus nuo vaikų, anūkų, proanūkių, o dukra Alvyda - atidarinėdama buto duris kurjeriams, pristačiusiems jubiliatei nuo sveikintojų siunčiamas įspūdingas gėlių puokštes. Paisydami visuotinio karantino reikalavimų pas jubiliatę nors ir trumpam užsukti galėjo, deja, ne visi norintys.

100 metų sulaukusiai V. Račelienei Ukmergės rajono savivaldybės dovaną - mero Rolando Janicko sveikinimą, vienkartinę 300 eurų išmoką ir šiltą antklodę įteiks Šešuolių seniūnijos seniūnė Jolanta Lukšienė kai, atėjus pavasariui ir sušilus orams, senolė sugrįš į savo sodybą Užupėnų kaime.

Šiuo  metu ilgaamžę globojanti dukra Alvyda Račelytė telefonu papasakojo apie nelengvą mamos gyvenimą, kuris prabėgo daug ir sunkiai dirbant. Lyduokių dvare gyvenusioje Karolio ir Zofijos Kartanaičių šeimoje Veronika buvo ketvirtas vaikas. Iš viso tėvai susilaukė 7 atžalų: 3 dukrų ir 4 sūnų. Iš jų vienintelė gyva likusi yra tik Veronika. Jai buvo 7 metai, kai mirė tėvas. Tad Veronika, spėjusi baigti tik dvi klases, ėmė tarnauti turtingesniems – ganė jų gyvulius, prižiūrėjo vaikus ir taip užsidirbo duonos kąsniui. Vėliau, kiek paaugusi, ji jau ėjo dirbti pas ūkininkus.

Ištekėjo Veronika būdama 30-ies metų. Su 10 metų vyresniu Stasiu Račeliu susilaukė 4 vaikų: 3 dukrų ir sūnaus. Pirmagimė, nesulaukusi nė metų, mirė. O vyriausioji, dabar 66-erių metų dukra Virginija gyvena Ukmergės rajono Rečionių kaime, metais už ją jaunesnė Alvyda – Kaune, o 59 metų Rimantas – Vilniuje.

Po 15 bendro gyvenimo metų su sutuoktiniu Veronika tapo našle. Po dvejų metų moteris dar kartą ištekėjo už 9 metais vyresnio našlio Jono Gujos. Prieš du dešimtmečius ir J. Guja iškeliavo Anapilin.

„Mamytė visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, kad mums, vaikams, nieko netrūktų, rūpinosi, kad baigtume mokslus ir, kaip sakoma, „atsistotume ant kojų.“ Ir kiaules augino, ir duoną kepė, ir sviestą mušė. Laisvalaikio beveik neturėjo. Nebent tik trumpam kur nors – pas gimines ar į bažnyčią nuvykdavo. Išmokė ir mus darbštumo, nė vienas jokio darbo nebijome. Esame už tai jai be galo dėkingi.

Neatsimenu, kad ji kuom nors skųstųsi ar būtų rimtai pasiligojusi. Jai buvo jau 90 metų, kai atsidūrė ligoninėje, kur buvo išoperuotas apendicitas. Tik per pastaruosius kelerius metus pastebėjome, kad mamytei jau šiek tiek sutriko ir regėjimas, ir klausa, vis dažniau paskauda sąnarius.

Manau, kad jos ilgaamžiškumo paslaptis – nuolatinis judėjimas ir darbas. Juk dar visai neseniai, prieš 5-6 metus, ji pati rūpinosi savo nedideliu ūkiu Užupėnuose – augino, sėjo, laikė karvę, arklį, ožką,“ – sakė A. Račelytė.  

Dabar V. Račelienės įprasta diena atrodo taip – keletą kartų pasimeldžia, su lazdele pasiramsčiuodama pavaikštinėjo po butą, pavalgo, pasnaudžia, pasėdi prie televizoriaus ir ką nors pasižiūri ir t.t.

Pavasarį senolė rengiasi grįžti į Ukmergės rajoną ir apsistoti pas čia gyvenančią dukrą. Kartu su ja V. Račelienė dažnai planuoja lankytis ir savo sodyboje Užupėnuose.

Šimtametė džiaugiasi penkiais anūkais (jauniausiam – 31, vyriausiam – 43 metai) ir septyniais proanūkiais (mažiausiam 2, didžiausiam – 24 metai).

Daiva Zimblienė

Informacinių technologijų ir viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistė

A. Račelytės nuotr.