Deltuvos seniūnija

Seniūnijos statistika

Plotas – 17 091 ha
Gyventojų skaičius – 2733

Deltuvos seniūnija Facebook >>

Deltuvos seniūnijos vakarinis vaizdas iš paukščio skrydžio


Deltuvos herbas

Svarstant galimus naujo Deltuvos miestelio herbo motyvus ir turint galvoje vietovės įspūdingą istoriją, siekiančią Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį, nutarta herbo simbolių ieškoti praeities palikime. Iš regiono archeologinių radinių bene įspūdingiausi ir mažai Lietuvos heraldikoje naudoti plačiaašmeniai kovos kirviai. Jie mena senąsias kovas, sudėtingą valstybės kūrimosi etapą, kuriame Deltuvos žemė vaidino nemažą vaidmenį. Kita vertus, kovos kirviai (ginklai) gali rodyti ir vėlesnes kovas, simbolizuoti 1812 m. birželio 28 d. Deltuvos mūšį tarp Napoleono kariuomenės avangardo ir besitraukiančių Rusijos dalinių, pagaliau partizaninį pasipriešinimą pokario metais.

Herbui išrinktos ir dvi senosios Lietuvos heraldikos spalvos – raudona ir balta (sidabras). Raudona simbolizuoja drąsą, narsą, pralietą kraują kovose už krašto laisvę, sidabras (balta spalva) – dorą ir turtą, krašto žmonių dvasingumą.

Deltuvos herbo etaloną sukūrė iš šio krašto kilęs dailininkas profesorius Albertas Gurskas. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2009 m. spalio 22 d.

Deltuvos herbas

Apie seniūniją

Deltuvos miestelis, Ukmergės rajono savivaldybės seniūnijos centras. Tai viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių (minima nuo 1219 m.). Net vietovardžio Deltuva kilmė iki galo neišaiškinta. Dalis tyrinėtojų mano, kad ankstyviausia forma galėjo būti Dėviltava, kilusi iš dvikamienio asmenvardžio Dė-viltas. Be Dėviltavos, iš seno naudotos ir kitos formos, pavyzdžiui, Dėviltuva. Kada atsirado vardas Deltuva, tiksliai pasakyti negalima. Jis taip pat ganėtinai senas, pirmą kartą užrašytas 1562 m.

Valstybės kūrimosi laikotarpiu ne kartą minima Deltuvos žemė, būta net kelių kunigaikščių. Jau garsiojoje 1219 m. Lietuvos kunigaikštysčių sutartyje su Haličo-Voluinės vadovais, tarp keliolikos Lietuvos kunigaikščių, Deltuvai atstovavo net keturi: Judikis, Pūkeikis, Bikšis ir Ligeikis (Likeikis). Kai kurie jų, Bikšys ir Ligeikis, vėliau suklastotuose šaltiniuose vadinami Mindaugo baronais ir giminaičiais. Aišku viena, kad Deltuvos kunigaikščiai ( kai kurie, matyt, Mindaugo giminaičiai), nors buvo ryškūs vietiniai dinastai, turėjo paklusti vyresniems kunigaikščiams. 1263 m., kai buvo nužudytas karalius Mindaugas, prasidėjo vidaus karas. Apie 1265 m. Mindaugo sūnus Vaišelga užėmė Deltuvos ir Nalšios žemes. Tuomet, žuvus vietos kunigaikščiams Deltuva sunyko, valdos atiteko krašto valdovui. Tik po 120 metų jos vardą vėl randame kryžiuočių kelių aprašyme. XV a. Pirmajame trečdalyje Deltuva dar priklausė valdovui, vėliau perėjo į privačias rankas. Iš pradžių ją valdė Valmantai, po to jų palikuonys Kęsgailos, nuo XVI a. Pradžios Radvilos ir kitos giminės. Manoma, kad pirmąją katalikų bažnyčią prieš 1444 m. pastatė Kęsgailos, o Radvilos XVI a. Antrojoje pusėje įrengė evangelikų reformatų bažnyčią (išliko griuvėsiai).

Nuo 1560 m. minimas Deltuvos miestelis į didesnį miestą neišaugo. XIX a. Antrojoje pusėje tapo valsčiaus centru ir šias funkcijas įvairiais pavadinimais (valsčius, apylinkė, seniūnija) išlaikė iki mūsų dienų. 1867 m., kai priklausė Rusijai, Deltuva Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano garbei buvo pervardyta į Konstantinovą. Senasis vardas sugrįžo 1914 m.

Netoli Deltuvos esančio Obelių kapinyno tyrinėjimai atskleidė dar vieną labai reikšmingą istorijos faktą. Čia rasta V-VI a. Nedegintų bei XIII-XIV a. (kai kurie XV a. ) degintų kapų. Ypač įdomūs XIII-XIV a. Radiniai, reprezentuojantys pagoniškos Lietuvos valstybės laikų laidojimo papročius ir materialinę kultūrą. Iš šio laikotarpio rasta darbo įrankių, ginklų, papuošalų, įvairių buities, žirgo aprangos reikmenų bei kitų daiktų. Tarp jų aptikta 12 plačiaašmenių kovos kirvių, 26 ietigaliai. Svarbiausia, kad dalis degintų kapų surasta ne žemėje, o šalimais – Obelių ežere, netoli kranto. Obelių kapinyną galima pavadinti vienu iš unikaliausių mūsų krašto praeities paminklų. 

Įžymūs žmonės
  • dailininkas, grafikas, dailėtyrininkas, muziejininkas Paulius Galaunė (1890-1988) Pageležiuose; 
  • archeologas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvių enciklopedijos redaktorius, filosofijos dr. prof. Jonas Puzinas (1905-1978) Svaronyse;
  • mokytojas, kuris 1903-1905 metais lankė Deltuvos pradžios mokyklą, Stasys Tijūnaitis (1888-1966).

Reikšmingų darbų sukūrė:

  • Gabrielė Petkevičaitė-Bitė - rašytoja (1861-1943 m.);
  • Zita Kreivytė - odos dailiųjų dirbinių kūrėja (g. 1942 m.);
  • Ona Kreivytė-Naruševičienė - dailininkė  keramikė (g. 1935 m.);
  • Vaclovas Tamašauskas - Šiaulių dramos teatro aktorius (g. 1924 m.);
  • Albertas Gurskas - VDA Grafikos katedros vedėjas, profesorius, senato narys (g. 1935 m.).
Lankytinos vietos

Švenčiausios Trejybės parapijos bažnyčia

Deltuvos miestelis garsus savo architektūros paminklais. Žymiausias iš jų – medinė liaudiško klasicizmo stiliaus Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1752 m. Bažnyčia 1872 m. buvo rekonstruota ir įgavo dabartinę išvaizdą. Šventoriuje stovi įdomių proporcijų medinė varpinė bei 1930 m. statytas dviaukštis stogastulpis, įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Deltuvos bažnyčioje yra daug paminklinių dailės kūrinių: ant bažnyčios bokšto esantis kryžius, trys altoriai, molbertinės tapybos paveikslas „Marija“, XIX a. skulptūra „Nukryžiuotasis“, XIX a. vėlyvojo baroko stiliaus monstrancija, relikvijorius, dalmatika, trys arnotai, vienas iš jų yra XVIII a. pabaigos, jo vertę lemia Slucko juosta.

Kryžius 1944-1945 m. žuvusiems partizanams atminti

2001 metais prie bažnyčios pastatytas kryžius 1944–1955 m. žuvusiems partizanams atminti (autorius P. Kaziūnas).

Deltuvos evangelikų-reformatų bažnyčios liekanos

Miestelyje yra dar vienas įdomus architektūros objektas – tai vienos pirmųjų Lietuvoje evangelikų–reformatų bažnyčios liekanos. Deltuvos evangelikų–reformatų (kalvinistų) bažnyčios statybos data nėra žinoma. Manoma, kad ši bažnyčia įsteigta prieš 1570 m. ir veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1919 m. bažnyčia buvo nuniokota bolševikų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bažnyčioje buvo įsikūrę vokiečių kareiviai. 1944 m. bažnyčios bokštas vokiečių buvo susprogdintas. Pastatas smarkiai nukentėjo, vėliau be priežiūros sunyko. Šiuo metu išlikę tik sienos ir bokšto fragmentai.

Deltuvos senoji klebonija-pastatyta XIX a. pab. - XX a. pr.

Miestelyje yra išlikęs senas pastatas, susijęs su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. Tai XIX a. pab.–XX a. pr. statyta senoji klebonija. 1919 m. pradžioje Deltuva buvo užimta bolševikų kariuomenės, prieš kurią kovoję lietuvių pėstininkai ir raiteliai atsigabeno pirmąsias Lietuvos kariuomenės patrankas. Pirmasis šūvis 1919 m. kovo 28 d. iš patrankos, stovėjusios Milašiūnų kaimo laukuose, buvo paleistas į Deltuvos kleboniją, kurioje tuo metu buvo įsikūręs bolševikų kariuomenės štabas. Sviedinys nesprogo, tačiau paliko išmuštą pėdsaką pastato sienoje ir sujungė miestelio vardą su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. 2013 m. ant senosios klebonijos pastato atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas pirmasis Lietuvos kariuomenės artilerijos šūvis 1919 metais.

Obeliskas 1812m. Deltuvos mūšiui atminti.

Prie dabartinio Žalgirių kaimo ir Deltuvos kapinių yra istorinė įvykių vieta, įtraukta į kultūros vertybių registrą. 1998 m. Rusijos ir Prancūzijos kariuomenių mūšiui atminti buvo pastatytas Prancūzijos ir Rusijos vėliavų spalvomis išmargintas obeliskas (projekto autorius G. Karvelis). Įrašas akmenyje primena „Šiame lauke 1812-06-28 susirėmė prancūzų ir rusų kariuomenių korpusai“. 2013 m. obeliskas atnaujintas.
Šioje vietoje, Deltuvoje, 1812 m. birželio 16 (28) d. vyko mūšis tarp Rusijos 1-ojo pėstininkų korpuso ariergardo, vadovaujamo generolo J. P. Kulnevo, ir Prancūzijos 2-ojo pėstininkų korpuso, vadovaujamo maršalo N. Š. Udino. Tai buvo vienos pirmųjų 1812 m. karo kautynių Lietuvos žemėje. Žuvę kariai palaidoti mūšio lauke.
2013 m. buvo atnaujintas memorialinis obeliskas 1812 metų Deltuvos (Vilkmergės) mūšiui atminti, stovintis prieš pat įvažiavimą į Deltuvą. Jo atidengimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Rusijos federacijos ambasados Lietuvoje Konsulinio skyriaus vedėjas Aleksandras Mamajevas ir karo, karinių oro ir jūrų pajėgų atašė pulkininkas Sergejus Sazonovas, Lietuvos Respublikos seimo narys Kazys Grybauskas, laikinai einantis Lietuvos kariuomenės Generolo Romualdo Giedraičio Artilerijos bataliono štabo viršininko pareigas, kapitonas Raimondas Kalinauskas, VšĮ „Karo paveldo institutas“ projektų vadovas Jurijus Trakšelis, savivaldybės vadovai.

Koplytstulpis Šv. Jurgiui

Miestelio centre yra 1997 m. pastatytas koplytstulpis Šv. Jurgiui (skulptoriai Stasys ir Rimantas Zinkevičiai).

Ritinio formos dubenuotas aukuro akmuo

Akmuo atkastas Deltuvos apylinkėse, melioruojant laukus. Akmuo priskirtas plokščiadugniams dubenuotiems akmenims. Panašu, kad dubenyje rinkdavosi lietaus vanduo ir jam, bei šalia deginamai ugniai būdavo priskiriamos sakralinės savybės. Mokslininkai spėja, kad šie akmenys yra senosios Perkūno garbinimo tradicijos, paveiktos krikščioniškųjų tradicijų, tąsa. Pagal šių akmenų paplitimą galima spėti, kad dubenuotieji akmenys atstovauja savitai kuršių šventviečių tradicijai. Tai, kad jų pasitaiko Rytų Lietuvoje, sietina su tuo, kad šiose Lietuvos valstybės vietose (taigi ir Deltuvos apylinkėse) kūrėsi pabėgėliai kuršiai.

Susiję kontaktai
Skambinkite
(8 340) 47131
Rašykite
deltuva@ukmerge.lt
Adresas
LT-20306, Vytauto g. 30, Deltuva