Žemaitkiemio seniūnija

Pačiame Ukmergės rajono kampelyje, tarp Anykščių ir Molėtų rajonų, įsiterpęs mažas miestelis Žemaitkiemis. Nuo senų senovės šios apylinkės yra gyvenamos.

Žemaitkiemis kai kuriuose slaviškuose ir net lotyniškuose tekstuose vadinamas Žmuidki, Zmoydki. Pagal liaudies etimologiją Žemaitkiemio vardas kilęs nuo kokio į šias vietas atsikėlusio gyventi žemaičio. Pasak kitų liaudies etimologų, šio bažnytkaimio ir parapijos vardas yra kilęs iš žemai, prie ežero, pastatyto namo ar sodybos.

Žemaitkiemio miestelio istorija prasidėjo nuo Žemaitkiemio dvaro. XV amžiuje jis priklausė Mantvydams. Kai Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila, Ostikaičio sūnus, vedė Sofiją Mantvydaitę, pagal 1520 m. sutartį Žemaitkiemio dvaras atiteko Radviloms. 1568 m. pastatyta bažnyčia ir Žemaitkiemis jau įvardijamas rašytiniuose šaltiniuose. Kai vyskupui, o paskui kardinolui Jurgiui Radvilai, anuomet gyvenusiam Romoje, prisireikė pinigų, 1577 m. rugpjūčio 23 dieną jis užstatė jėzuitams Žemaitkiemį už 8500 florenų. Tačiau Radvilos pasiliko teisę dvarą atsipirkti. Rašydamas Vilniaus universitetui dovanojimo aktą, vysk. Protasevičius mini ir Žemaitkiemį – kad jį buvo pirkęs iš Radvilų. Tą vyskupo rašytą dovanojimo raštą 1579 m. balandžio 1 d. Vilniuje patvirtino karalius. Kiek vėliau, 1581 m. lapkričio 4 d., Jurgis Radvila, tapęs Vilniaus vyskupijos ordinaru, atsisakė tos žemės ir ją paskyrė prieš dvejus metus įkurtai Vilniaus Akademijai. 1583 m. į Žemaitkiemį atvyko pamokslininkas Jokūbas Lavinskis, tačiau čia jis rado daug pagonystės apraiškų, su kuriomis jėzuitai kovojo daug ir ilgai. Žemaitkiemėnų supratimas apie krikščionybę buvo savotiškas ir negilus: iš sakramentų pripažinę tik Krikštą, į bažnyčią nėję net per Velykas ar kitas didžiąsias šventes.

1722 m. miestelis gavo prekymečio ir turgaus privilegiją.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Žemaitkiemio dvaras atiteko Edukacinei komisijai ir perėjo Ukmergės paseniūniui Ignui Petkevičiui. Šis dvaras tuomet davė 13030 auksinų pelno. Vėliau Žemaitkiemis priklausė Marikoniams, paskui Daratai Lapacinskienei, kurios sūnus jį pardavė Karoliui Bistramui. XIX a. dvaras turėjo 1999 dešimtines žemės (2184 ha). Dirbama žemė nebuvo labai derlinga.

1774 m. Vilniaus sinodo parapijos sąrašuose Žemaitkiemis priskirtas Vilniaus vyskupijos Pabaisko dekanatui. Sąrašuose minimi kaimai: Kunigiškiai, Klepšiai, Valai, Valtūnai, Antatilčiai, Medinos (Perkalai) ir, žinoma, miestelis su Žemaitkiemio dvaru. Senais laikais šiai parapijai priklausė ir Balninkai, Kurkliai, Lyduokiai, Vidiškiai, Želva.

Miestelyje 1777 m. jėzuitai įkūrė mokyklą, kurią 1781 m. lankė 26 mokiniai, iš kurių 3 buvo šlėktų, 4 – miestelėnų ir 19 – valstiečių vaikai. Vėliau ši mokykla buvo surusinta.

1815 m. ir 1892 m. Žemaitkiemis degė. Po paskutinio gaisro sudegė ir bažnyčia.

Caro laikais Žemaitkiemis buvo valsčiaus centras, priklausęs Ukmergės apskričiai. 1885 m. miestelyje buvo 7 sodybos, 119 gyventojų, o 1903 m. – 245 gyventojai.

1910 m. rugpjūčio 11 d. surengtas pirmasis lietuviškas vakaras: suvaidintos dvi komedijos „Velnias spąstuose“ ir „Meška

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, žemaitkiemėnai buvo aktyvūs. 1918 m. pabaigoje įkurtas lietuviško valsčiaus komitetas. Nemažai vyrų stojo į Lietuvos kariuomenę.

1923 m. Žemaitkiemyje gyveno 210 gyventojų, buvo jau 35 sodybos.

Žemaitkiemio apylinkėse buvo ir „susidūrimų“ su kosmosu: 1933 m. vasario 2 d. lijo meteoritų lietus. Rasta apie 20 gabalų, svėrusių daugiau kaip 42 kg. Šis įvykis atsispindi Žemaitkiemio miestelio herbe.

Okupacijų ir karo metais Žemaitkiemis neteko daug gyventojų: vieni buvo sušaudyti, kiti – ištremti. Žemaitkiemėnai buvo išdidūs ir mylėjo laisvę: po karo Žemaitkiemio apylinkėse veikė Plieno būrys.

1959 m. Žemaitkiemyje gyveno jau tik 153 gyventojai. Buvo įkurtas Žemaitkiemio kolūkis. Kolūkių pradžia buvo labai sunki – žmonės ir gyvuliai badavo, bet po truputį padėtis taisėsi, darėsi lengviau. 1970 m. Žemaitkiemyje jau gyveno 257 žmonės.

1998 m. liepos 1 d. Žemaitkiemyje gyveno 337 žmonės: 141 moteris, 126 vyrai ir 70 vaikų.

2005 m. Žemaitkiemyje, sodyboje, kur kadaise gyveno poetas Vladas Šlaitas, įrengtas mažytis muziejus, sutvarkyta aplinka. Šalia namelio poeto atminimui įamžinti iškilo dailus ukmergiškio skulptoriaus Viktoro Žentelio iš ąžuolo išdrožtas koplytstulpis, kuriame iškaltos nostalgija dvelkiančio Vlado Šlaito eilėraščio eilutės: „Kaip aš baisiai mylėjau svetur savo tolimą Lietuvą...“

2008 metus sutiko 243 miestelio gyventojai: 119 moterų, 103 vyrai ir 21 vaikas.

2017 m., ruošiantis Lietuvos Respublikos šimtmečio paminėjimui, Žemaitkiemis, kaip ir visa Lietuva, nutarė pagerbti mūsų krašto savanorius. Taip miestelio centre, prie bažnyčios, iškilo akmeninis paminklas,

2018 m. jubiliejiniai Žemaitkiemio miesteliui – tai 450-osios metinės nuo kada pirmą kartą buvo paminėtas Žemaitkiemis rašytiniuose šaltiniuose. Ta proga šiai garbingai sukakčiai pažymėti miestelio centre pastatytas lauko akmuo, kuriame iškaltas Žemaitkiemio herbas ir metai.

2018 metais Žemaitkiemio miestelyje gyveno 209 gyventojai: 98 vyrai ir 111 moterų.

Didžiausia dalis gyventojų užsiima žemės ūkiu ir bitininkyste, kiti dirba įvairiose įmonėse Ukmergės ir kituose miestuose.

Platesnė Žemaitkiemio miestelio ir jo apylinkių istorija yra sudėta knygelėje “ Žemaitkiemis- mūsų tėvų ir protėvių žemė” (2008 m) ir antras papildytas ir pataisytas leidimas (2018 m.).

1. Feliksas Kapočius – gim. 1895 m. Valtūnuose, kun. Kan. pastatęs Kauno Prisikėlimo bažnyčią, nuveikęs daug kitų darbų, už kuriuos apdovanotas Gedimino ordinu,
2. Juozas Kapočius – gim. 1907 m. Antatilčiuose, spaustuvininkas, paruošęs ir išleidęs pirmąją “Lietuvių enciklopediją” ir daug kitų leidinių,
3. Vytautas Kapočius – 1943 m. Kunigiškiuose, kanauninkas, šviesuolis, visuomenės veikėjas,
4. Stasys Usoris – gim. 1896 m. Kunigiškiuose, kunigas, kanauninkas, Žemaičių kunigų seminarijos prefektas, visuomenės veikėjas,.
5. Simonas Morkūnas – 1902 m. Valtūnuose, kunigas, “Ubagų karalius” pastatęs moderniausią senelių - ligonių prieglaudą, visą gyvenimą paskyręs varguoliams,
6. Vladas Šlaitas – 1920 m. Čeliabinskas, poetas, išleidęs keletą poezijos knygų,
7. Pranas Ališauskas Alšėnas – gim. 1911 m. žurnalistas, vienas iš savaitraščio “Tėviškės Žiburiai” steigėjų,
8. Algirdas Šlaitas – pirmasis iškėlęs Latvijos nacionalinę vėliavą Atgimimo laikais, Liepojos Vicemeras.
9. Jonas Aviža – gim. 1913 m, Žemaitkiemyje, kunigas, sielovados specialistas, lietuviams Vokietijoje.
10. Vilius Gibavičius, gim.1936 m. Radaikiškio vns.driuwių žynys, baltiškųjų tradicijų puoselėtojas.
11. Vidas Kazimieras Gibavičius – gim. 1940 m. Radaikiškio vns. architektas, dailininkas.